Djigbo. Berniuko dienoraštis, kurį radome pakeliui į nuotykius!

Tautvydas Meldaikis
19/10/15
#1
Jiedu prieš dešimtmetį susipažino lietaus miškuose, prie Bintumanio kalno, Siera Leonėje, vakarų Afrikoje. Abiejų tikslas buvo įkopti į šį kalną – tik laimingo atsitiktinumo dėka, mama ir tėtis tai padarė drauge. Neskubėdami, per devynias dienas, jie įveikė maršrutą nuo Kabalos.
Miestelio, kuriame, sėdęs ant dviračio, pasieksi kaimelį, šalia kurio driekiasi Lomos kalnynas, o nuo ten gali pradėti kelių dienų žygį į Bintumanio viršūnę. Užkopus, jų akys, žvelgiančios į nusidriekiančius vaizdus, spindėjo.
Panašiai spindėjo jau kalno papėdėje, kur jiedu netikėtai susitiko. Judviejų ryšys užsimezgė ir, kai viršūnėje nebeliko abejonės, jiedu atsivėrė:
– Nebežinau, kaip nuo šio kalno nulipti, – besidairydamas pasakė tėtis.
– Išsivirkime arbatos, – nusijuokė mama ir atsegė kuprinę.
– Gerai, bet pirmiausia pasistatykime palapines. 

Radę pakankamai lygią vietą palapinėms, jie pasistatė jas vieną priešais kitą. Tėtis ištraukė primusą ir užvirė vandens. Mama sumaišė gauromečio arbatos su keliais mėtos lapeliais. 
– Vanduo užvirė, – tarė tėtis.
– Puiku, palaukime kol šiek tiek atvės, negerai užpilti arbatą kunkuliuojančiu vandeniu, – tarė ji.
– Tiesa, geriau palaukti, kol atvės, tada arbatžolės geriau išreiškia mintį, – pritarė tėtis.
– Hm… Ne tik arbatžolės, – nusišypsojo mama.

Tėtis pažvelgė į mamą ir suprato, kad net žmonėms reikia atvėsti, kad geriau išreikštų mintį. Kurį laiką jie sėdėjo pasirėmę į kuprines ir mažais gurkšniais gėrė arbatą. Niekur nereikėjo skubėti. Niekur ir nebūtum nuskubėjęs. Žvelgdami į nusidriekiantį horizontą jiedu mėgavosi gaublio išlinkimu, virš kurio saulėlydis laikėsi įsikibęs nakties ir skubėjo pas rytą.

Tėtis jautėsi suglumęs, jo jausmai mamai buvo ypatingi. Jis atvėrė širdį, nes norėjo, kad mama suprastų ir jis galėtų nustoti jaudintis.
– Aš tai supratau dar kalno papėdėje, – nuramino jį mama, – Bintumanis mums sutaupė šitiek laiko, – džiugiai tarė ji. 
– Ką turi omenyje? – sukluso tėtis.
– Mes įėjome per skirtingas duris, tačiau jau net dabar galėtume išeiti per tas pačias – tarė mama.
Jiedu apsikabino.
– Dabar aš dėkingas absoliučiai viskam, – sušnabždėjo tėtis.
#2 
Nusileidę nuo kalno ir pasiekę artimiausią kaimelį, jie nusprendė jame apsistoti, pailsėti ir geriau pažinti vienas kitą. Ten tėvai praleido du mėnesius. Mama dažnai prisimena tą dieną, kai jie, jau susikrovę daiktus, ruošėsi keliauti į šalies vakaruose esantį Fritauną. Užsidėję kuprines buvo bepradedą moti, kai tėtį pasikvietė kaimelio vadas ir, ištiesęs abi rankas, įteikė seną ceremonijos kaukę. 
– Djigbo, adjina he, – žemu balsu ištarė senolis.
– Hė adžina ho, – tarė tėtis.
Jis apsikabino vadą ir patikino, kad jiedu su mama dar grįš pagyventi kartu su Bintumanio pakalnės gentimi. Vadas pažadėjo molio ir šiaudų trobelei, tada palaimino juodu ir daina palydėjo į kelionę. 
Pakeliui į miestelį, nuo kurio autobusu gali pasiekti Fritauną, mama su tėčiu prisėdo atsipūsti po medžiu. Vakarų Afrikoje medžiai gali keisti vietą tiesiog išeidami. Jeigu pajaučia grėsmę, jie gali trumpam tapti nematomais ir taip išsigelbėti. Bintumanio gentis tiki, kad prieš nukertant medį ir jį panaudojant, reikia atiduoti jam auką. Tokiu atveju, piktosios dvasios negali patekti į krentantį medį, o gerosios jėgos suteikia jam galių. Dirbinys iš tokio medžio laikomas stebuklingu.
Tėvai atidžiau apžiūrėjo kaukę. Ji kruopščiais, giliais ruožais išdrožta iš kieto, tamsaus mansonijos medžio. Rodos, kad kiekvienas kaukės bruožas atspindėjo tai, ką žmogaus veide palieka išmintis. Užsidėjus ją ant galvos, pro kaukės akiduobėse išdrožtas skyles, gali matyti nerimą, o prie jo prisiartinus, kaukė jį sugeria į savo rieves ir atneša ramybę. Apie tai pasakoja Bintumanio legenda.  
Kaukės viduje galima įžiūrėti seniai išskaptuotą žodį – Djigbo. Po devynių mėnesių, nuo tada kai tėvai paliko Bintumanio pakalnės gentį, Fritaune, tėvai man davė vardą – Džigbo.
#3
Mes septynerius metus gyvenome Fritaune. Šis miestas vadinamas pabėgėlių rojumi, nes ankščiau žmonės, kurie labai norėdavo bėgti, bet negalėdavo, keliaudavo čia. Atkeliavę jie galėdavo bėgti kiek tik panorėdavo. Miestas įsikūręs Atlanto vandenyno pakrantėje, tad tėtis įsigijo laivelį su nedideliu motoru ir keturias dienas per savaitę išplaukdavo gaudyti žuvies, kurią nuvežęs į turgų gaudavo pinigų. Tuos pinigus pridėję prie santaupų, galėjome jaukiai gyventi Fritaune ir šiek tiek pakeliauti po Afriką.
Mama Fritaune mėgdavo banglente skrosti bangas. Ir dabar jai tai – didžiulis malonumas. Turi kaip reikiant padirbėti, kad nuplauktum į vietą, kur bangos pradeda kilti į paviršių. Tada ji gali atsipūsti ir, įmerkusi kojas, klausytis vandenyno – klausytis krantų ir dangaus, po kuriuo – tik ji ir vanduo. Jai banglentė tarsi slenkstis tarp dviejų stichijų. Skriedama ant jos ji įgauna ir sparnus, ir žvynus. Jaučiant nutolusį krantą mamos akys užsiliepsnoja ir ji tampa visų stichijų dalimi. Lyg sumuštinis. Jei įsivaizduotume, kad vandenyno dugnas yra riekė duonos, vandenynas būtų sviestas, mama būtų druska, o dangus būtų visa apgaubiantis, ant viršaus išsilydęs sūris. Taip… Vandenyje ji jaučiasi neatsiejama gamtos dalis.
– Pasigavęs laukinę bangą, skriek ja išilgai, kasydamas jos pilvą. Ši, putodama apkabins tave ir, apgaubus vandens skraiste, plukdys link kranto, kol galiausiai kris kaip akvarelė ant šlapio lapo, palikdama tave, Džigbo, mojuoti teptuku.
Mamai rūpėjo gamta ir ji buvo jai dėkinga. Ji domėjosi dalykais, kurie padėdavo gamtai ir žmogui išlaikyti pusiausvyrą. 
#4
Fritaune mes gyvenome vieno aukšto namelyje su kiemu ir trimis šilkmedžiais jame. Tie septyneri metai Afrikoje buvo ypatingi. Visad saugosiu juos atminty kaip pavasaris saugo žiemą, o žiema pavasarį. Dabar mes jau penktus metus gyvename Lietuvoje, kur mus supa miškai, o miškus – ežerai ir upės. Čia, praėjus žiemai ir atėjus pavasariui Saulė aplanko Žemės branduolį. Šis vizitas yra labai svarbus pasitikėjimo ženklas. Jo reikia, kad augalai išleistų žiedus, o gamta pabustų iš miego. 
Gamtai bundant, dar nenutolusi, trumpam grįžta žiema ir pavasaris su glėbiu sniego ją šiltai apsikabina. Tai aš vadinu besąlygiška meile.
#5
Ką tik baigėsi dar vieneri mokslo metai. Tėvai mus su sesute įkalbėjo keltis į mažesnį miestelį prie jūros.
Sesė gimė čia, Lietuvoje, jai dabar penkeri ir jai patinka daryti viską, kas kelia džiaugsmą, o džiaugtis ji gali beveik viskuo. Išmėginus net pačius sudėtingiausius žaidimus, užmigti ji geba net pašokus į orą. Viskas, ką ji daro – jai puikiai sekasi. Taip yra dėl to, kad ji didelę dalį gyvenimo praleido prie ugnies ir vandens. Mama sako, jog dėl to joje prisirpo nepažabota drąsa ir pasitikėjimas. Sesė vardu – Ugnandi.
#6
Jau už keturių dienų paliksime Tyrijos miestelį ir kelsimės prie jūros, į Tatobabą. Šio miestelio forma žemėlapyje atrodo kaip Triceratopsas su deguonies balionu ant nugaros. Triceratopsas buvo raganosį primenantis dinozauras. Jis vaikščiojo keturiomis kojomis ir ant veido turėjo tris ragus, o ant galvos buvo didelė kaulėta plokštė. Mes gyvensime vakariniame jo galvos pusrutulyje. 
Tatobaboje tėtis galės gaudyti jūros žuvis ir jiems su mama bus paprasčiau atidaryti gamtos persmelktą mokyklą. Kiekviename sename name yra paslėptas lobis, o tokiuose senuose namuose kaip gamta – jų daugybė. Pakankamai patyrinėjęs gamtą, gali joje jaustis laisvai. Tiksliai nežinau kiek yra pakankamai, bet mano draugo senelis sakė, kad laisvė – tai būtinumas pažinti. Pasak jo, jeigu nori kur nors jaustis laisvai, turi gerai pažinti tą vietą. O kad ką nors pažintum, reikia drąsos. Pavyzdžiui, jeigu nori pažinti mišką, tai turi į jį nueiti, o kuo giliau į mišką – tuo daugiau drąsos, kuo daugiau drąsos – tuo gilesnis miškas. Paprasta. 
Tik reikėtų būti atidžiam ir saugotis miške tūnančių labirintų, kurie kartais net pačius drąsiausius paverčia minotaurais ir užriša akis raudonais siūlais.
#7
Gyvenimas Tyrijoje
Kai kurių dalykų sostinėje pasiilgsiu, o kai kuriems su džiaugsmu pamosiu ranka ir paliksiu bedugnei su jais tvarkytis. Kartais mokykloje išsėdėti suole pusę valandos būdavo sunkiai pakeliama patirtis. Tada kildavo nenumaldomas noras bėgti. Bėgti riba, kur jūra pasitinka krantą. Bėgti nerūpestingai ir tvirtai, šlapiame smėlyje paliekant kulnus, kuriuos bangos lėtai pasiimtų pas save. 
Neabejoju, jog panašiai jaučiausi ne vienas. Kasdien matytdavau kurį nors svajojantį kaži kur įspausti pėdas. Kasdien tas noras duždavo į krūvą mažyčių veidrodžio šukių. Lyg mirgančios, įkaitusios žarijos kylančios į juodą dangų. Kaskart, kai veidrodis duždavo, visos šukės, it paukščių būrys, blaškėsi po mano kūną ir vėjuotai ieškojo plyšio ištrūkti. Kažkuri šukė lėtai nugrimzdavo, o likusios grįždavo į lizdą. Dažnai pagalvodavau apie tai, kas būtų, jei visas šukes pasiglemžtų bedugnė arba jei kulnas, paliktas jūrai, neturėtų dugno ir pamažu išgertų visas bangas.
#8
Galiu būti įsitikinęs, kad tą ugniaspalvę šviesą nešė kiekvienas, sėdintis toje klasėje. Net Kaspas, kuris ir iškritęs iš medžio nesudaužytų savojo veidrodžio. Kiekvienas, toje klasėje, bėgdavo bent akies krašteliu ta šviesa pasigėrėti. 
– Ar tu bėgi ar bėgioji? – sustabdžiusi mane paklausė mokyklos koridoriuje budinti mokytoja, mat bėgti tikslo link buvo leidžiama, o beprasmiškas bėgiojimas kėlė chaosą. Toks buvo kompromisas tarp mokinių ir visų kitų.
– Aš bėgu! – atsidusęs atsakiau.
– Kur gi? 
– Paskui kamuolį, – atsakiau ir nubėgau į lauką, kur beprasmiškas bėgiojimas buvo leistinas.
Iš tikrųjų, daugiau bėgdavau nei bėgiodavau. Dažniausiai paskui kurį nors kamuolį. Paskui juodai baltą arba oranžinį. Kad ir kurį gaudyčiau, sugavęs, su mielu noru prarasdavau. Suprasdamas komandinio žaidimo teikiamą džiaugsmą bei pavykusios strategijos rezultatą, gavęs kamuolį būtinai turėjau juo žongliruoti, kad nenumirčiau iš nuobodulio. 
Pamokos metu, kai mokytoja pasakojo dalykus, kurie krisdavo tiesiai į bedugnę, aš tiesiog norėjau bėgti; tiesą pasakius, aš maniau, kad jeigu tuo metu galėčiau bėgti, tai tikrai pakilčiau į orą ir tada beliktų skristi, kad nusileisčiau ant žemės. Užsisvajojau taip, kad su kairės rankos alkūne trenkiau į stalą, stovėjusį už manęs. Jame sėdėjo Robertas ir, esu tikras, kad jis tuomet kažkur plaukė, nes buvo visas šlapias, o akyse spindėjo žuvys. Ilgainiui pradėjome jį vadinti ponu Šlapiu. Jis neprieštaravo. Dalis klasės suorganizavome jam nardymo kursus. Nuo to laiko jį matėme vis rečiau.

#9
Senuose namuose buvo nepaprastai gera. Tėvų veidrodžiai buvo tvirti ir švarūs, taikėsi atspindėti vienas kitą. Iki šiolei gyvename penkiese: aš, mama su tėčiu, mažoji sesutė, drugelis, vardu Vaonė ir kokerspanielis – Zarina Klečer. 
Tėvai gerai sutaria ir beveik neturi betvarkės. Tiesa, gyvenant Tyrijoje jie kartais, vidury nakties, sena skalbimo mašina skalbdavo drabužius. Ta skalbenkė kėlė triukšmą panašų į tą, kurį sukėlė Tyrijos miestelio mero, pono Valiaus Ponto dukros, įkalbėjusios savo draugus nutempti niekam nereikalingą alėjoje paliktą pianiną. Jis buvo tempiamas per visą pagrindinę miestelio gatvę į kiemą, kuriame stovėjo didžiulis namas – tikra veidrodžių karalystė. Pianinas buvo juodas. Tamsoje matėsi tik balti it dantys klavišai, virš kurių – išvarvėjusios pro žvakides akys, rodės, bandančios kažką prisiminti. 
Ištisą kilometrą, lyg išlaisvintas nuo bėgių traukinys, mažais metaliniais ratukais, pianinas betonu griežė stingdantį noktiurną. Nieko aplink daugiau nebuvo galima girdėti. Tik tą, į didžiulius, prospektą supančius pastatus atsimušančią nakties muziką. Galima buvo pagalvoti, kad į miestelį atvažiavo tankas ir jau metas griebtis vėliavos. 
Džiaugiuosi, kad į Tatobabą keliamės be tos prakeiktos skalbenkės. 
#10
Tatobaba. Nauji namai.
Prie jūros važiuodavome pakankamai dažnai. Nuo Tyrijos iki Tatobabos yra maždaug penkiasdešimt penkių kilometrų arba dvidešimt devynių jūrmylių atstumas. Kelias iki ten vingiuotas kaip Zarinos Klečer ausų plaukai, kuriuos ji įmerkdavo į dubenėlį, kai valgydavo. 
Važiuojant turėjai pravažiuoti pro keturis miestelius, o viename iš jų, šalia kelio, visada bėgdavo bėgikai, nes to miestelio mokykla labai rimtai žiūrėjo į bėgimą ir įtraukė į šį užsiėmimą daugelį miestelio gyventojų. Keli jų tapo tikrai garsiais bėgikais pasaulyje, nes sugebėjo bėgti labai ilgai ir pakankamai greitai.
Pasiekę pajūrį, iš karto važiuodavome į terasą, kurios šeimininkė buvo ponia Livenda. Ją mano tėvai pažinojo jau seniai, dar prieš man gimstant, tad kai tik atvažiuojam, ji mumis kaip reikiant pasirūpina. Poniai Livendai priklauso didelės žemės virš pušyno, už kurio galima matyti jūrą. Kadaise ji ten pastatė namą ir atidarė virtuvę bei svečių namus ir kadangi kitoje namo pusėje yra kelias, o jos maistas skanus, tai svečių jai netrūksta. 
Kaskart atvykus iš karto užsisakydavau naminių zefyrų ir giros su razinomis, kurios ilgai prabuvusios giroje atrodo kaip prisisotinusios šuninės erkės. Manęs tai iki šiol neatbaido nuo besaikio jų traiškymo dantimis.
#11
Kol tėvai mainydavosi istorijomis su ponia Livenda, mes su Vaone, Ugnandi ir Zarina Klečer bėgdavome prie skardžio, nuo kurio nutiestas tiltas per Šventosios upę. Vasarą tiltą juosiantys turėklai būna nusėti vaikų, stebinčių šokinėjančius į apačią. Laukdami kol prikaups drąsos stoti į eilę šalia rodyklės išraižytos ant turėklo, jie visaip kaip pasineria į gyvenimą ant tilto.
Kipras Vivitas Nubesas rodyklę kadaise išraižė su raktu, nurodydamas vietą, nuo kurios saugu šokti žemyn. Palikęs rodyklę už nugaros ir pažastimis suėmęs turėklą jis nedvejodamas pasileido žemyn šaukdamas – Džeronimo! – seniai gyvenusio Apačių genties vado vardą, reiškiantį tą, kuris žiovauja.
Nuo to laiko Kipro Vivito Nubeso šuolį seka nenutrūkstama grandinė nutrūktgalvių, krentančių į Šventąją ir švelniai atsisėdančių ant jos dugno. Išniręs gali iškart plaukti į krantą ir šokti vėl arba plaukti pasroviui pusę kilometro ir pasiekti Konojos kopą – baltojo smėlio skardį šalia tarzankės. Nuo ten upės srovė tampa labai stipri ir susiraizgo į dvyliką vingių, o tada išteka į jūrą.
Prieš vienuolika metų Kipras su ponios Livendos vyru ponu Promanu išplaukė mažyčiu burlaiviu paskui jūrų kiaulių būrį. Nuo to laiko niekas jų nebematė. Tiesa, grupė vietinių skautų stovyklaudami pajūryje prisiekė matę jų burlaivį plaukiantį sulig horizontu ir dingstantį vandenyje taip pat greitai, kaip užsiliepsnoja gerai paruoštas laužas.
#12
Vaonė
Vaonė atsirado, kai man buvo ketveri ir buvo likusios dvi savaitės iki išvykimo iš Fritauno namų ir grįžimo į Tyriją. Vieną vakarą ji įskrido pro mano kambario langą ir nutūpė ant Djigbo kaukės. Išskleidusi sparnus, kurių ilgis nuo vieno sparno iki kito tada siekė gal 15 centimetrų, ji kelis kartus  išdidžiai jais pamojo ir suskleidė į siūlo storio juostą, palikdama styroti dvi ilgas antenas, kurios virpėjo lyg mažosios Ugnandi blakstienos, kai ši pamato kiškį.. Dabar jos sparnai šiek tiek sumažėję, tačiau dėl to ji tapo tik vikresnė. 
Vaonė yra nuostabiausio grožio drugelis: kai jai neramu, jos sparnai tampa permatomi, o ramioje būsenoje jie kaip klevo lapas spalio mėnesį, įmestas į Karibų jūros lagūną ir įrėmintas kinrožių žieduose. Žiūrėdamas į ją iš labai arti jaučiuosi lyg panirčiau į Visatos vaizdus vienoje iš tų kosmoso nuotraukų astronomijos vadovėlyje. Vaonė ne tik gražus drugelis, bet ir protingas kaip kranklys. Mes vienas kitą gerai pažįstame. 
Svarbu gerai pažinti savo draugus, nes tada gali kilti į dangų ar kastis po žeme be menkiausio rūpesčio.
#13
Toji diena
Šiandien pirmą kartą vienas važiuosiu į naująją mokyklą. Prasideda mokslo metai. Kai praėjusį pavasarį aplankėme mokyklą, pamaniau, kad joje gali būti visai neblogai. Vaikai joje pasirodė smalsūs ir atsipūtę, lyg tai būtų jiems gerai pažįstami namai – jie būtų savo kambariuose ir norėtų parodyti kiekvieną jų slaptą vietą. Mokyklos kiemas pilnas aukštų pušų ir jaunų ąžuolų. Jame norėčiau pasilikti. Mokykla nuo Tatobabos nutolusi 33 kilometrus, o kelionė į ją traukiniu trunka vos 20 minučių. Nuo šiol traukinyje praleisiu nemažai laiko. 
Vakar į kuprinę susidėjau viską, ko galėtų prireikti, jeigu traukinį užgriūtų debesys ir jame reikėtų praleisti kelias dienas. Į neperšlampamą maišelį įsidėjau pasaulio žemėlapį, pašto ženklą ir nuotrauką. Jeigu užkluptų liūtis, šie daiktai liks sausi. Į kuprinę dar sutalpinau islandišką megztinį, porą kojinių, žiūronus, gertuvę su vandeniu, saulės akinius, didinamajį stiklą, žiedadulkių Vaonei, riešutų, keletą sumuštinių su baklažanų ir cukinijų užtepėle ir džiovintų vaisių. Esu visiškai pasirengęs trumpai kelionei. Tėvai matė, kad jaudinuosi ir nerimauju, bet iki pat išvykimo nepratarė nė žodžio. 
-Džigbo, ar įsidėjai knygą? – paklausė tėtis.
-Nesijaudink, jis pasiemė viską, ko jam gali prireikti, – nuramino jį mama.
-Džigbo, mes tau norime duoti šį butelaitį. Jame yra jūros banga. Jeigu jausies taip, lyg nebūtų išeities, atkimšk ir išpilk ją sau po kojom. Ji tau padės rasti išeitį, – tėtis ištiesė ranką ir aš paėmiau buteliuką su banga. 
Tomet prisirišau jį prie diržo ir įsidėjau į mažąją džinsų kišenėlę. Ten visada deduosi kažką, ko nenoriu pamesti.
#14
Palydėję mane iki traukinių stoties ir įsodinę į traukinį, tėvai išdidžiai mostelėjo man ir Vaonei, o tada traukinys pajudėjo. Aplink buvo daugiau vaikų, jie visi atrodė ramūs ir kupini energijos. Aš irgi jaučiausi gerai. Turėjau viską, ko man galėtų prireikti, net jei traukinį užgriūtų debesys. Atsilošiau, ištiesiau kojas ir užsidėjau ausines.
Žiūrėdamas pro langą į tekantį vaizdą, nė nepajaučiau kaip greitai atsidūriau sapne. Jame sutikau Heimušulą – kalbantį strazdą. Jis pasakojo man apie vietas, kuriose spėjo pabūvoti ir į kurias norėtų sugrįžti.
– Žinai, Djigbo, aš pratęs prie tokio oro, kaip šiandien, tačiau, nerimastingai žiūriu į kintantį vėją. Laikui bėgant jis dings arba pradangins viską, ką matai aplinkui, – tarė Heimušulas. – Visko neaprėpsi, bet gali visko siekti – viską ir gausi, – pridūrė jis.
– Hm.. nesu tikras, ar suprantu, – prasitariau.
– Paklausk manęs ko nors, – nenustygdamas vietoje ragino Heimušulas.
– Ar ilgai siekei skrydžio? – kiek pagalvojęs paklausiau.
– Turėjau nemažai laiko laukti, kol skrydis pasieks mane. Tūnojau ant šakos ir nė nenutuokiau, kas manęs laukia. Kai nemiegodavau, laukdavau maisto, o kai gaudavau maisto, augindavau plunksnas. Kai pradėjau stebėti skraidančius tėvus, mintyse šokdavau nuo lizdo su jais ir įsivaizdavau, kad apačioje yra toks pat dangus, kaip ir viršuje. Laikui bėgant, pradėjau bijoti minties, kad išskridus rasti namus turėtų būti labai sunku ir nuskristi per toli pernelyg lengva, – pasakojo strazdas.
– Kaip įveikei baimę?
– Kojoms sutvirtėjus ir plunksnoms paaugus, pradėjau gaudyti vėjo gūsius stovėdamas ant lizdo krašto. Pirmais kartais nė neketindavau šokti žemyn. Vėliau pradėjau manyti, kad iššokęs galėčiau kristi tol, kol pajėgčiau nebekristi, bet nežinojau, kiek ilgai galima kristi, todėl išsigandau iškristi. Kitaip sakant, pradėjau bijoti žemės, – tęsė Heimušulas.
– Kaip supratai, kad apačioje žemė? – pasiteiravau.
– Paklausiau tėvų, ar iššokus žemyn nukriščiau iš viršaus; ar iššokęs galėčiau įkristi atgal į lizdą. Jie paragino mane pasižiūrėti į apačią. Pažiūrėjęs ne ką ir mačiau, tačiau jaučiau trauką ir labai gerai jaučiausi būdamas lizde, – atsakė Heimušulas.
– Bet kažkada nusprendei palikti lizdą?
– Na, ankščiau ar vėliau turėjau pasileisti. Vienaip ar kitaip, žinojau, kad skrisiu. Net kritimas yra skridimas, tam tikrą laiką. Kuo daugiau laiko praleidau lizde, tuo labiau jaučiausi įstrigęs kažkur tarp dviejų dangų. Norėjau ištrūkti ir svajojau apie tai, kaip skrendu, kad esu laisvas. Jaučiau būtinybę pažinti save ir tuos neaprėpiamus tolius, kuriuos regėjau nuo lizdo. Išaušus dienai, kurią atsispyriau nuo lizdo, pabudau su mintimi, kad esu pasiruošęs ir įdėmiai išsikrapščiau plunksnas. Tada tiesiog atsistojau, išskleidžiau sparnus ir šokau. Paskridau gal trisdešimt plasnojimų ir grįžau į lizdą. Atsikvėpęs, dar keletą kartų vis ilgiau paskraidžiojau ir pripratau prie minties, kad viskas, apie ką svajojau, ką tik tapo realybe.
#15
Vaonė mane pažadino, galėjau kiaurai matyti pro jos sparnus. Ji blaškėsi po vagoną bandydama kažką pasakyti. Įsikibus į skverną tempė mane išėjimo link ir aš, pagriebęs kuprinę, nusekiau paskui.
Traukinys drebėjo, supratau, kad taip neturėtų būti, o žvilgtelėjęs pro langą mačiau tik akliną rūką ir mus su Vaone jame. Niekas aplinkui nejudėjo ir nesiėmė paaiškinti man kas čia vyksta.
Pribėgęs prie išėjimo durų, spaudžiau jas atidarantį mygtuką ir visaip bandžiau rankomis atstumti duris. Vaonė įsikibo į mano rankovę ir užtempė mano ranką prie avarinio išėjimo rankenėlės. Durys prasivėrė. Kilo didžiulis triukšmas, bet viskas buvo sustingę. Jaučiausi, lyg vis dar būčiau sapne ir kažkas mane labai garsiai žadintų. Galiausiai pasidarė tamsu, Vaonė ištempė mane pro duris ir mes iškritom. Daugiau nieko nepamenu.
Paremk mūsų misiją
Naujausi įrašai
Prenumeruok Naujienlaiškį*
*ir sulauk asmeninio laiškelio kas mėnesį tavo pašte
Prenumeruoti
Wade into Adventure, VšĮ "Švietimo nuotykiai", į. k. 305421935
Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
Tautvydas Meldaikis
VISOS TEISĖS NESAUGOMOS. DALINTIS TURINIU IR SKLEISTI ŽINIĄ SKATINTINA