Kokią mokyklą renkamės?

Tautvydas Meldaikis
2020-04-09
Pawel Kuczynski iliustracija
Ką pagalvojate išgirdę žodį svarstyklės? Ar jums kaip mat šauna į galvą svorio matavimo įrankis? Galbūt galvojate apie zodiako ženklą? Apie nuolatinį svarstymą?
Įsivaizduokime, kad visuomenė stovi ant svarstyklių. O ant tų svarstyklių XX a. dvaro balkonas. Toks senas, kokia ir mūsų švietimo sistema, toks tvirtas, kurį laiko dvi kolonos - pinigas ir pažymys.
Užtrukome šiame balkone nė nepastebėję, kad nenorėti eiti į mokyklą tapo savaime suprantamu dalyku. Žmonės, apskritai, nustoja mokytis. Jeigu tai būtų virusas, jau seniai būtume pradėję skaičiuoti aukas, nes daugybė žmonių priešinasi atsidūrę akistatoje su mokymosi procesu, nedirba ar nežino, ką norėtų veikti gyvenime. Jeigu ir sužino, tai dažnai būna per vėlu. Ne dėl to, kad per vėlu ko nors naujo išmokti, o dėl to, kad mokyklos sistema juos nuvylė ir neišugdė polinkio mokytis visą gyvenimą bei dėl to, kad kol buvo mokykloje, neturėjo galimybės užsiauginti sprendimų priėmimo raumens. Laimingi tie, kuriems pakanka valios pradėti ką nors nauja, pakanka valios eiti į mokyklą ir mokytis.
"Į kokį balkoną patekai, tame ir vystykis. Užaugus galėsi nuspręsti ko nori ir priimti atitinkamus sprendimus." Tik ar tikrai galėsi? Viena Carol Black mintis apie tai, kad šiandien žmonės nežino, kokie yra vaikai, o težino, kokie jie mokykloje, verčia susimastyti. Jeigu žinotume, kokie yra vaikai, tai galėtume suprasti, kokie jie būtų mokykloje, kurioje jiems suteikiama daugiau laisvės ir atsakomybių. Jeigu nekviesime mokinių priiminėti sprendimų už save ar mokyklą, kurioje jie mokosi, tai sprendimų priėmimo kompetencija dumblys jaunų žmonių dugnuose.
Pawel Kuczynski iliustracija
Dabar, kai galime įsivaizduoti visuomenę ant svarstyklių ir XX a. balkone, pabandykime įsivaizduoti, dėl kokių priežasčių vaikai nenori eiti į mokyklą? 
Norėdami pagvildenti priežastis, paklausėme mokinių nuomonės. Priežastis, dėl ko vaikai nenori eiti į mokykla, pakeitėme į priežastis dėl kurių vaikai galėtų norėti eiti į mokyklą:
Sąrašas iš kairės į dešinę

Pastarasis sąrašas skamba idiliškai, tačiau galima užčiuopti tą plonytę liniją, kurioje sutelpa abi mėnulio pusės. Sujungus šias dvi puses, utopija tampa ranka pasiekiama. Tereikia giliai įkvėpti ir pradėti iš naujo.
Leistis į švietimo nuotykius
Jau kurį laiką keliaudami po idiliškas mokyklas, matome, kad jos nėra idealios, tačiau vienas dalykų, kurį pastebime yra tai, kad mokykloje įmanoma rasti balansą tarp minėtojo sąrašo kairės ir dešinės.
Nedaugelis vaikų supranta, kokia mokykla galėtų būti, kiti baigia mokyklą taip ir nesupratę, kokia mokykla galėjo būti. Kitaip tariant - mokykla gali būti svarbia vieta vaikui, tik ne visi vaikai tai supranta.
Todėl mūsų privilegija ir pareiga - parodyti vaikams, kokią mokyklą galime susikurti.
Kaip sparčiai ji gali vystytis, pamatysime, pasidalinę šia atsakomybe su didžiąja bendruomenės dalimi - vaikais. Tuomet mokytojams pagaliau atsirastų proga persiorientuoti į šiuolaikinę mokyklą ir priartėti prie prestižinės darbovietės. Tuomet jis ar ji nebeprivalėtų atlikinėti berprasmių užduočių, gaišti savo ir kitų žmonių laiko, turėtų galimybę atsiduoti savo pašaukimui, skirti daugiau laiko tarpusavio ryšio kūrimui, sužadinti mokymosi aistrą, būti mentorium, vedliu ir svarbiausia - laimingu mokytoju.
Prieš penkis metus Vilniuje lankėsi vienas į pensiją išėjęs Summerhillo mokyklos mokytojas. Tai šimtametė demokratė mokykla, garsėjanti savo radikalia laisve. Mokytojas prasitarė, kad vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria tokios mokyklos mokytojai, yra "feeling redundant" (liet. jaustis nereikalingu). Tai nebėra vien apie nepasitikėjimą vaiku ir jo sprendimais. Kai mokykla ryžtasi žengti šį didelį žingsnį ir iš esmės keisti požiūrį į mokymąsi, tuomet laisvei ir visoms jos spalvoms - pasitikėjimui, atsakomybei, pagarbai, valingumui, smalsumui ar galimybei pažinti - šioms bei daugybei kitų spalvų suorganizuoti prireikia laiko. Įgalinus vaikus, jiems šis procesas gali užtrukti net ir keletą metų, tačiau mokytojams tai taip pat ne ką mažesnis iššūkis.
Ar nesame taip įsišakniję į prievolės kontrolę, kad atsisakius šių dalykų, liktų baimė tapti nebereikalingu?
Pawel Kuczynski iliustracija

Kita išeitis - atnešti pažengusius sprendimus į valstybines mokyklas. Geriausiu atveju, tiek sisteminiai pokyčiai, tiek laisvė klostosi palaipsniui.

Pawel Kuczynski iliustracija
"Todėl auk kaip tikras runkelis, vaike, nes mes esame priklausomi nuo dalykų, kurie kartais nuo mūsų nepriklauso." Keista, kad gyvendami demokratinėje santvarkoje ir laikydami save laisvais žmonėmis, vis dar turime užgniaužti esminius poreikius ir galimybę tobulėti. Mokykloje taip neturėtų būti. Žmonės turi teisę žinoti, kelti klausimus, diskutuoti ir nebūti pasmerkti. Visuomenei pravartu suprasti kaip veikia švietimas, kokios jo perspektyvos ir kur link žengiame.
Kur toji Šiaurinė žvaigždė?
Akivaizdu, kad XX a. balkonas vis dar laikosi. Jį palikti ryžtasi absoliuti švietimo mažuma. Didžioji Lietuvos mokyklų dalis vis dar užtvėrusi kelią vaikui pasiekti tokią mokyklą, kurioje jis galėtų mokytis nevaržomas, nelyginamas, nevertinamas, neverčiamas, o palaikomas savęs paties bei mokyklos bendruomenės.
True story.
Kai autokratinę sistemą pakeis progresyvūs ugdymo modeliai, tuomet ir mokymosi metodai bei visa mokyklos bendruomenė vystysis pilnavertiškai. Pavyzdžiui, remiantis demokratinio, sociokratinio ar savarankiško mokymosi gairėmis, įgalinti unikalią mokymosi bendruomenę.
Pawel Kuczynski iliustracija

Kokios yra tokio lėto pokyčio priežastys?
  1. Baimė. Tai yra viena didžiausių kliūčių. Netgi kai bamė ypatingai gąsdinanti, turėtume kibti jai į atlapus ir daryti viską, kad išgelbėtume savo mažuosius bendražygius. Kalbu apie baimę keistis, baimę pabandyti kažko naujo, eksperimentuoti, baimę suklysti.
  2. Pasitikėjimo stoka. Dirbdamas mokykloje, kurioje pasitikėjimas vaiku yra vienas didžiausių jos tikslų, pastebėjau, kad vaikų pasitikėjimas savimi priklauso nuo bendruomenės pasitikėjimo jais.
  3. Laisvė. Laisvė dalyvauti sprendimų priėmime - vis dažniau linksniuojamas terminas. Vaikui atrasti mokymosi džiaugsmą, savitą tempą, ryšį su mokytoju, knyga, kompiuteriu ar aplinka yra viena būtiniausių aplinkybių mokykloje. Būti išgirstu ir suprastu, padeda priimti konsensusą. Konsensusas svarbus tam, kad mokykla būtų artimesnė kiekvienam jos nariui.
  4. Gamta. Tradicinės statybos mokyklos dažnai turi šiek tiek lauko erdvės vidiniame kieme ir kažkiek sklypo išorėje. Kiek gamtos į tas vietas įsileidžiame, tiek jos ir turime. Mokyklose, kuriose vaikai jos turi daugiau, paprastai ir ryšį su gamta turi glaudesnį. 
  5. Biurokratija. Nėra laiko šitai nei aprašyti.
  6. Mokytojų orumas. Paprasta: pamėginkime pripūsti balioną vakuume.
  7. Vienybė. Be šio ingridiento neiškeps nei vienas pyragas.
  8. Taisyklės - sukurk jas kartu su vaikais ir jie ne tik geriau jas supras, bet ir dažniau jų laikysis.
Žengiant į gyvenimą ne visada būna lengva pagauti vėją. Būtent dėl to turėtume mokytis ne tik apie bures, bet ir kaip jomis būriuoti. Tad, po visų tų 12 metų išplaukti į atvirą vandenyną su valtimi gali būti pražūtinga, o sulaikyti žmones nuo vandenyno - pragaištinga.
Pawel Kuczynski iliustracija
Pabaigoje, norėčiau pasidalinti kita Carol Black mintimi apie mokymąsi, kuri privertė permąstyti dirbtinio intelekto sąvoką.
Bet kuris laukinės gamtos biologas žino, kad gyvūnas zoologijos sode tinkamai neišsivystys, jei aplinka nesuderinta su išsivysčiusiais tos rūšies socialiniais poreikiais. Kažkodėl sau to nebetaikome. Mes radikaliai pakeitėme savo, kaip rūšies, išsivysčiusį elgesį. Dirbtiniais būdais suskirstėme vaikus į to paties amžiaus grupes, o ne į mišraus amžiaus bendruomenes. Privertėme juos sėsliai tūnoti mokyklos suole, didžiąją dienos dalį prašydami mokytis iš dirbtinės, tekstinės medžiagos, o ne kontekstualaus realaus pasaulio veikimo. Sudarėme savavališkus mokymosi tvarkaraščius ir nebeatsižvelgiame į unikalų vaiko raidos vystymąsi. Vis tik sveikas protas sufleruoja mums, kad visa tai atneš nenuspėjamų rezultatų. Taip ir yra. Nors atrodo, kad kai kurie vaikai gali veikti šioje, visiškai dirbtinėje, aplinkoje, iš tikrųjų, nemaža jų dalis to tiesiog negali. Vaikai, kaip ir visi žmonės, nėra atsparūs - jie prisitaiko.
Pawel Kuczynski iliustracija

Visame pasaulyje milijonai normalių, šviesių ir sveikų vaikų kiekvieną dieną yra pažymimi kaip nevykėliai ir dažnai šią etiketę nešasi visą likusį gyvenimą. Vis dažniau tie, kurie negali prisitaikyti prie dirbtinės mokyklos aplinkos, diagnozuojami kaip sutrikusios raidos. Galiausiai, prigirdomi vaistais ir išmetami iš to atgyvenusios sistemos balkono. Būtent šiame kontekste mokslininkai pradėjo tyrinėti žmonių mokymosi subtilybes.
Pawel Kuczynski iliustracija
Duomenų rinkimas apie žmonių mokymąsi, remiantis vaikų elgesiu mokykloje, yra panašus į duomenų apie orkas rinkimą, atsižvelgiant į jų elgesį jūrų muziejuje.
Paremk mūsų misiją
Naujausi įrašai
Prenumeruok Naujienlaiškį*
*ir sulauk asmeninio laiškelio kas mėnesį tavo pašte
Prenumeruoti
Wade into Adventure, VšĮ "Švietimo nuotykiai", į. k. 305421935
Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
Tautvydas Meldaikis
VISOS TEISĖS NESAUGOMOS. DALINTIS TURINIU IR SKLEISTI ŽINIĄ SKATINTINA